Vilniaus miesto specialiuosius ugdymosi poreikius turinčių mokinių pavėžėjimo organizavimo tvarkos nuostatos pripažintos neteisėtomis
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs norminę bylą, 2026 m. birželio 10 d. sprendimu, pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2023 m. vasario 8 d. sprendimu patvirtinto Specialiuosius ugdymosi poreikius (toliau – SUP) turinčių mokinių, besimokančių Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose, pavėžėjimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punkto nuostata „kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje ir 6 punktas, prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 daliai, teisėtumo principui.
Ginčą inicijavo Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse. Pareiškėjas teigė, kad Savivaldybė Aprašo 5 punkte nurodydama, jog SUP turinčių mokinių pavėžėjimo paslauga bus teikiama tik mokiniams, kurių deklaruota gyvenamoji vieta (vaiko ir vieno iš tėvų) yra Savivaldybės teritorijoje, susiaurino Švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą subjektų ratą, nes vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtinto Aprašo 5 punkto nuostatomis ne visiems savivaldybės mokyklas lankantiems SUP turintiems mokiniams, kurie nepajėgia patys atvykti į mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo programas (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) teikiama pavėžėjimo paslauga, o tik tiems, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto teritorijoje.
Regionų apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad Vyriausybės atstovo ginčijamos Aprašo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 2 daliai, teisėtumo principui.
Pirmos instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje, kai Švietimo įstatyme nėra nustatytas vežtinų mokinių diferencijavimas pagal jų gyvenamosios vietos deklaravimo kriterijų, prioritetas ir net absoliuti pirmenybė neabejotinai tenka ne savivaldybės veiklos savarankiškumui, įtvirtinant tokį kriterijų savo diskreciniu pasirinkimu, bet visų SUP turinčių mokinių lygiateisiškumui ir jų apsaugai. Todėl Švietimo įstatyme vienareikšmiškai nenumatytas ir nesuponuojamas SUP turinčių mokinių diferencijavimas ginčo apsektu negali būti nustatytas savivaldybės išleistame žemesnės galios teisės akte.
Su LVAT sprendimu susipažinti galima čia.